فَانْطَلَقَا ۗحَتّٰىٓ اِذَآ اَتَيَآ اَهْلَ قَرْيَةِ ِۨاسْتَطْعَمَآ اَهْلَهَا فَاَبَوْا اَنْ يُّضَيِّفُوْهُمَا فَوَجَدَا فِيْهَا جِدَارًا يُّرِيْدُ اَنْ يَّنْقَضَّ فَاَقَامَهٗ ۗقَالَ لَوْ شِئْتَ لَتَّخَذْتَ عَلَيْهِ اَجْرًا
fanṭalaqā, ḥattā iżā atayā ahla qaryatinistaṭ‘amā ahlahā fa abau ay yuḍayyifūhumā fa wajadā fīhā jidāray yurīdu ay yaqaḍḍa fa aqāmah(ū), qāla lau syi'ta lattakhażta ‘alaihi ajrā(n).
Taigi jiedu keliavo toliau; tad, atvykę pas vienos šalies žmones, abu paprašė, kad žmonės juos linksmintų, bet jie (tos šalies žmonės) nenorėjo jų linksminti. Tada jie abu rado (toje šalyje) griūvančias namų sienas, tada jis jas ištiesino. Jis (Mozė) tarė: „Jei norite, galite prašyti už tai atlygio.“
فَرَاغَ اِلٰٓى اَهْلِهٖ فَجَاۤءَ بِعِجْلٍ سَمِيْنٍۙ
farāga ilā ahlihī fa jā'a bi‘ijlin samīn(in).
Taigi jis (Ibrahimas) slapta nuėjo susitikti su savo šeima, tada atnešė riebaus (kepto) veršiuko mėsos,
فَقَرَّبَهٗٓ اِلَيْهِمْۚ قَالَ اَلَا تَأْكُلُوْنَ
fa qarrabahū ilaihim, qāla alā ta'kulūn(a).
Tada jis jiems patiekė (bet jie nenorėjo valgyti). Ibrahimas paklausė: „Kodėl jūs nevalgote?“