وَقَالَ لِفِتْيٰنِهِ اجْعَلُوْا بِضَاعَتَهُمْ فِيْ رِحَالِهِمْ لَعَلَّهُمْ يَعْرِفُوْنَهَآ اِذَا انْقَلَبُوْٓا اِلٰٓى اَهْلِهِمْ لَعَلَّهُمْ يَرْجِعُوْنَ
wa qāla lifityānihij‘alū biḍā‘atahum fī riḥālihim la‘allahum ya‘rifūnahā iżanqalabū ilā ahlihim la‘allahum yarji‘ūn(a).
Ir jis (Juozufas) tarė savo tarnams: „Sudėkite jų (mainų) prekes į maišus, kad jie žinotų, jog grįžę pas savo šeimas, tikėkimės, jie vėl sugrįš.“
فَلَمَّا رَجَعُوْٓا اِلٰٓى اَبِيْهِمْ قَالُوْا يٰٓاَبَانَا مُنِعَ مِنَّا الْكَيْلُ فَاَرْسِلْ مَعَنَآ اَخَانَا نَكْتَلْ وَاِنَّا لَهٗ لَحٰفِظُوْنَ
falammā raja‘ū ilā abīhim qālū yā abānā muni‘a minnal-kailu fa arsil ma‘anā akhānā naktal wa innā lahū laḥāfiẓūn(a).
Taigi, sugrįžę pas savo tėvą (Jokūbą), jie tarė: „O mūsų tėve! Mes daugiau (grūdų) negausime (nebent pasiimsime su savimi savo brolį), tad tegul mūsų brolis eina su mumis, kad galėtume jų gauti, ir mes jį tikrai apsaugosime.“
وَلَمَّا فَتَحُوْا مَتَاعَهُمْ وَجَدُوْا بِضَاعَتَهُمْ رُدَّتْ اِلَيْهِمْۗ قَالُوْا يٰٓاَبَانَا مَا نَبْغِيْۗ هٰذِهٖ بِضَاعَتُنَا رُدَّتْ اِلَيْنَا وَنَمِيْرُ اَهْلَنَا وَنَحْفَظُ اَخَانَا وَنَزْدَادُ كَيْلَ بَعِيْرٍۗ ذٰلِكَ كَيْلٌ يَّسِيْرٌ
wa lammā fataḥū matā‘ahum wajadū biḍā‘atahum ruddat ilaihim, qālū yā abānā mā nabgī, hāżihī biḍā‘atunā ruddat ilainā wa namīru ahlanā wa naḥfaẓu akhānā wa nazdādu kaila ba‘īr(in), żālika kailuy yasīr(un).
Kai jie atidarė savo prekes, rado jas (mainus) grąžintas. Jie tarė: „O mūsų tėve! Ko daugiau mums reikėtų? Tai mūsų grąžintos prekės, ir mes galėsime išmaitinti savo šeimas, rūpintis savo giminaičiais ir turėsime papildomą (grūdų) davinį, sunkų kaip kupranugario našta. Tai lengva (Egipto karaliui).“
وَلَمَّا دَخَلُوْا عَلٰى يُوْسُفَ اٰوٰٓى اِلَيْهِ اَخَاهُ قَالَ اِنِّيْٓ اَنَا۠ اَخُوْكَ فَلَا تَبْتَىِٕسْ بِمَا كَانُوْا يَعْمَلُوْنَ
wa lammā dakhalū ‘alā yūsufa āwā ilaihi akhāhu qāla innī akhūka falā tabta'is bimā kānū ya‘malūn(a).
Ir kai jie įėjo (ten) pasodino Jusufą, šis pasodino savo brolį (Bunyaminą) į jo vietą, ir jis (Jusufas) tarė: „Iš tiesų aš esu tavo brolis, neliūdėk dėl to, ką jie padarė.“
فَلَمَّا جَهَّزَهُمْ بِجَهَازِهِمْ جَعَلَ السِّقَايَةَ فِيْ رَحْلِ اَخِيْهِ ثُمَّ اَذَّنَ مُؤَذِّنٌ اَيَّتُهَا الْعِيْرُ اِنَّكُمْ لَسٰرِقُوْنَ
falammā jahhazahum bijahāzihim ja‘las-siqāyata fī raḥli akhīhi ṡumma ażżana mu'ażżinun ayyatuhal-‘īru innakum lasāriqūn(a).
Taigi, kai jiems buvo paruoštas maistas, jis (Juozafas) įmetė taurę į brolio maišą. Tada kažkas sušuko: „O karavane! Jūs tikrai vagys!“
قَالُوْا نَفْقِدُ صُوَاعَ الْمَلِكِ وَلِمَنْ جَاۤءَ بِهٖ حِمْلُ بَعِيْرٍ وَّاَنَا۠ بِهٖ زَعِيْمٌ
qālū nafqidu ṣuwā‘al-maliki wa liman jā'a bihī ḥimlu ba‘īriw wa ana bihī za‘īm(un).
Jie atsakė: „Pametėme karaliaus taurę, ir kas ją grąžins, gaus (maisto produktų, sunkių kaip) kupranugario krovinys, ir aš tai garantuoju.“
قَالُوْا فَمَا جَزَاۤؤُهٗٓ اِنْ كُنْتُمْ كٰذِبِيْنَ
qālū famā jazā'uhū in kuntum kāżibīn(a).
Jie paklausė: „Bet kokia bausmė, jei meluosi?“
قَالُوْا جَزَاۤؤُهٗ مَنْ وُّجِدَ فِيْ رَحْلِهٖ فَهُوَ جَزَاۤؤُهٗ ۗ كَذٰلِكَ نَجْزِى الظّٰلِمِيْنَ
qālū jazā'uhū maw wujida fī raḥlihī fa huwa jazā'uh(ū), każālika najziẓ-ẓālimīn(a).
Jie atsakė: „Bausmė skirta tam, kas randa pamestą daiktą savo maiše, todėl jis pats gaus savo bausmę. Taip mes baudžiame piktadarius.“
فَبَدَاَ بِاَوْعِيَتِهِمْ قَبْلَ وِعَاۤءِ اَخِيْهِ ثُمَّ اسْتَخْرَجَهَا مِنْ وِّعَاۤءِ اَخِيْهِۗ كَذٰلِكَ كِدْنَا لِيُوْسُفَۗ مَا كَانَ لِيَأْخُذَ اَخَاهُ فِيْ دِيْنِ الْمَلِكِ اِلَّآ اَنْ يَّشَاۤءَ اللّٰهُ ۗنَرْفَعُ دَرَجٰتٍ مَّنْ نَّشَاۤءُۗ وَفَوْقَ كُلِّ ذِيْ عِلْمٍ عَلِيْمٌ
fa bada'a bi'au‘iyatihim qabla wi‘ā'i akhīhi ṡummastakhrajahā miw wi‘ā'i akhīh(i), każālika kidnā liyūsuf(a), mā kāna liya'khuża akhāhu fī dīnil-maliki illā ay yasyā'allāh(u), narfa‘u darajātim man nasyā'(u), wa fauqa kulli żī ‘ilmin ‘alīm(un).
Taigi jis pradėjo ieškoti jų maišų prieš savo brolio maišą, o tada ištraukė karaliaus taurę iš savo brolio maišo. Taip Mes sutvarkėme Juozapą. Jis negalėjo nubausti savo brolio pagal karaliaus įstatymus, nebent Alachas būtų norėjęs. Mes pakeliame rangą, kurį norime; ir virš kiekvieno išmanančio žmogaus yra tas, kuris žino daugiau.
۞ قَالُوْٓا اِنْ يَّسْرِقْ فَقَدْ سَرَقَ اَخٌ لَّهٗ مِنْ قَبْلُۚ فَاَسَرَّهَا يُوْسُفُ فِيْ نَفْسِهٖ وَلَمْ يُبْدِهَا لَهُمْۚ قَالَ اَنْتُمْ شَرٌّ مَّكَانًا ۚوَاللّٰهُ اَعْلَمُ بِمَا تَصِفُوْنَ
qālū iy yasriq faqad saraqa akhul lahū min qabl(u), fa asarrahā yūsufu fī nafsihī wa lam yubdihā lahum, qāla antum syarrum makānā(n), wallāhu a‘lamu bimā taṣifūn(a).
Jie pasakė: „Jei jis vagia, tai iš tiesų prieš tai vogė ir jo brolis.“ Taigi Jusufas slėpė (susierzinimą) savo širdyje ir neparodė jo jiems. Jis pasakė (savo širdyje): „Jūsų padėtis iš tikrųjų yra blogesnė. Ir Alachas geriausiai žino, ką jūs aiškinate.“
قَالَ مَعَاذَ اللّٰهِ اَنْ نَّأْخُذَ اِلَّا مَنْ وَّجَدْنَا مَتَاعَنَا عِنْدَهٗٓ ۙاِنَّآ اِذًا لَّظٰلِمُوْنَ ࣖ
qāla ma‘āżallāhi an na'khuża illā maw wajadnā matā‘anā ‘indah(ū), innā iżal laẓālimūn(a).
Jis (Juzufas) pasakė: „Prašau Alacho apsaugos nuo (bet kurio) sulaikymo, išskyrus tą, pas kurį radome savo turtą. Jei tai padarysime, tai reikš, kad esame nusikaltėliai.“
فَلَمَّا اسْتَيْـَٔسُوْا مِنْهُ خَلَصُوْا نَجِيًّاۗ قَالَ كَبِيْرُهُمْ اَلَمْ تَعْلَمُوْٓا اَنَّ اَبَاكُمْ قَدْ اَخَذَ عَلَيْكُمْ مَّوْثِقًا مِّنَ اللّٰهِ وَمِنْ قَبْلُ مَا فَرَّطْتُّمْ فِيْ يُوْسُفَ فَلَنْ اَبْرَحَ الْاَرْضَ حَتّٰى يَأْذَنَ لِيْٓ اَبِيْٓ اَوْ يَحْكُمَ اللّٰهُ لِيْۚ وَهُوَ خَيْرُ الْحٰكِمِيْنَ
falammastai'asū minhu khalaṣū najiyyā(n), qāla kabīruhum alam ta‘lamū anna abākum qad akhaża ‘alaikum mauṡiqam minallāhi wa min qablu mā farrattum fī yūsufa falan abraḥal-arḍa ḥattā ya'żana lī abī au yaḥkumallāhu lī, wa huwa khairul-ḥākimīn(a).
Taigi, kai jie prarado viltį dėl (Juosufo sprendimo), jie pasitraukė į privatų pokalbį, šnabždėdami tarpusavyje. Vyriausias iš jų tarė: „Ar nežinote, kad jūsų tėvas sudarė su jumis sandorą Alacho vardu, o prieš tai jūs apleidote Jusufą? Todėl aš nepaliksiu šios žemės (Egipto), kol mano tėvas neduos man leidimo (grįžti) arba kol Alachas nenuspręs už mane. Ir Jis yra geriausias teisėjas.“
اِرْجِعُوْٓا اِلٰٓى اَبِيْكُمْ فَقُوْلُوْا يٰٓاَبَانَآ اِنَّ ابْنَكَ سَرَقَۚ وَمَا شَهِدْنَآ اِلَّا بِمَا عَلِمْنَا وَمَا كُنَّا لِلْغَيْبِ حٰفِظِيْنَ
irji‘ū ilā abīkum fa qūlū yā abānā innabnaka saraq(a), wa mā syahidnā illā bimā ‘alimnā wa mā kunnā lil-gaibi ḥāfiẓīn(a).
Grįžk pas savo tėvą ir sakyk: „O mūsų tėve! Iš tiesų, tavo sūnus pavogė, o mes matėme tik tai, ką žinome, ir nežinome, kas slypi už to.
وَسْـَٔلِ الْقَرْيَةَ الَّتِيْ كُنَّا فِيْهَا وَالْعِيْرَ الَّتِيْٓ اَقْبَلْنَا فِيْهَاۗ وَاِنَّا لَصٰدِقُوْنَ
was'alil-qaryatal-latī kunnā fīhā wal-‘īral-latī aqbalnā fīhā, wa innā laṣādiqūn(a).
Ir paklauskite (gyventojų) tos šalies, kur mes esame, ir karavano, kuris atėjo su mumis. Ir mes esame tinkami žmonės.“