وَدَاوٗدَ وَسُلَيْمٰنَ اِذْ يَحْكُمٰنِ فِى الْحَرْثِ اِذْ نَفَشَتْ فِيْهِ غَنَمُ الْقَوْمِۚ وَكُنَّا لِحُكْمِهِمْ شٰهِدِيْنَ ۖ
wa dāwūda wa sulaimāna iż yaḥkumāni fil-ḥarṡi iż nafasyat fīhi ganamul-qaum(i), wa kunnā liḥukmihim syāhidīn(a).
Ir (prisiminkite istoriją) apie Dawudą ir Sulaymaną, kai jie abu priėmė sprendimą dėl lauko, nes (lauką) apgadino jų tautos ožkos. Ir Mes buvome jų priimto sprendimo liudininkai.
فَفَهَّمْنٰهَا سُلَيْمٰنَۚ وَكُلًّا اٰتَيْنَا حُكْمًا وَّعِلْمًاۖ وَّسَخَّرْنَا مَعَ دَاوٗدَ الْجِبَالَ يُسَبِّحْنَ وَالطَّيْرَۗ وَكُنَّا فٰعِلِيْنَ
fa fahhamnāhā sulaimān(a), wa kullan ātainā ḥukmaw wa ‘ilmā(n), wa sakhkharnā ma‘a dāwūdal-jibāla yusabbiḥna waṭ-ṭair(a), wa kunnā fā‘ilīn(a).
Ir Mes suteikėme Suleimanui supratimą (apie tikslesnį įstatymą); ir kiekvienam suteikėme išminties ir žinių, ir Mes numalšinome kalnus ir paukščius, visus šlovindami kartu su Dawudu. Ir Mes esame tie, kurie tai darome.