۞ وَاِذِ ابْتَلٰٓى اِبْرٰهٖمَ رَبُّهٗ بِكَلِمٰتٍ فَاَتَمَّهُنَّ ۗ قَالَ اِنِّيْ جَاعِلُكَ لِلنَّاسِ اِمَامًا ۗ قَالَ وَمِنْ ذُرِّيَّتِيْ ۗ قَالَ لَا يَنَالُ عَهْدِى الظّٰلِمِيْنَ
wa iżibtalā ibrāhīma rabbuhū bikalimātin fa atammahunn(a), qāla innī jā‘iluka lin-nāsi imāmā(n), qāla wa min żurriyyatī, qāla lā yanālu ‘ahdiẓ-ẓālimīn(a).
Ir (prisiminkite), kai Abraomas buvo išbandytas savo Viešpaties keliais sakiniais, jis juos tobulai įvykdė. Jis (Alachas) tarė: „Iš tiesų, Aš padariau tave visos žmonijos vadu.“ Jis (Ibrahimas) tarė: „Ir (taip pat) iš mano vaikų ir anūkų?“ Alachas sako: „(Tiesa, bet) Mano pažadas netaikomas piktadariams.“
فَلَمَّا بَلَغَ مَعَهُ السَّعْيَ قَالَ يٰبُنَيَّ اِنِّيْٓ اَرٰى فِى الْمَنَامِ اَنِّيْٓ اَذْبَحُكَ فَانْظُرْ مَاذَا تَرٰىۗ قَالَ يٰٓاَبَتِ افْعَلْ مَا تُؤْمَرُۖ سَتَجِدُنِيْٓ اِنْ شَاۤءَ اللّٰهُ مِنَ الصّٰبِرِيْنَ
falammā balaga ma‘ahus-sa‘ya qāla yā bunayya innī arā fil-manāmi annī ażbaḥuka fanẓur māżā tarā, qāla yā abatif‘al mā tu'mar(u), satajidunī in syā'allāhu minaṣ-ṣābirīn(a).
Taigi, kai jis sulaukė tokio amžiaus, kad galėjo su juo dirbti, (Abraomas) tarė: „O mano sūnau! Sapnavau, kad tave žudau. Tad pagalvok, ką manai!“ Jis (Izmaelis) tarė: „O mano tėve! Daryk, kas tau įsakyta; jei Dievas duos, rasi mane tarp kantriųjų.“