حَتّٰىٓ اِذَا جَاۤءَ اَمْرُنَا وَفَارَ التَّنُّوْرُۙ قُلْنَا احْمِلْ فِيْهَا مِنْ كُلٍّ زَوْجَيْنِ اثْنَيْنِ وَاَهْلَكَ اِلَّا مَنْ سَبَقَ عَلَيْهِ الْقَوْلُ وَمَنْ اٰمَنَ ۗوَمَآ اٰمَنَ مَعَهٗٓ اِلَّا قَلِيْلٌ
Ḥattā iżā jā'a amrunā wafārat-tannūr(u), qulnaḥmil fīhā min kullin zaujainiṡnaini wa ahlaka illā man sabaqa ‘alaihil-qaulu wa man āman(a), wa mā āmana ma‘ahū illā qalīl(un).
Kol atėjo Mūsų įsakymas ir iš krosnies (virtuvės) ėmė veržtis vanduo, Mes pasakėme: „Įdėkite į jį (indą) kiekvieną (gyvūnų) porą (patiną ir patelę), ir (taip pat) savo šeimą, išskyrus tuos, kuriuos paveikė ankstesnis įsakymas, ir (taip pat įdėkite) tuos, kurie tiki.“ Pasirodo, kad su Nojumi buvo tik keli tikintys.
ضَرَبَ اللّٰهُ مَثَلًا لِّلَّذِيْنَ كَفَرُوا امْرَاَتَ نُوْحٍ وَّامْرَاَتَ لُوْطٍۗ كَانَتَا تَحْتَ عَبْدَيْنِ مِنْ عِبَادِنَا صَالِحَيْنِ فَخَانَتٰهُمَا فَلَمْ يُغْنِيَا عَنْهُمَا مِنَ اللّٰهِ شَيْـًٔا وَّقِيْلَ ادْخُلَا النَّارَ مَعَ الدّٰخِلِيْنَ
Ḍaraballāhu maṡalal lil-lażīna kafarumra'ata nūḥiw wamra'ata lūṭ(in), kānatā taḥta ‘abdaini min ‘ibādinā ṣāliḥaini fa khānatāhumā falam yugniyā ‘anhumā minallāhi syai'aw wa qīladkhulan-nāra ma‘ad-dākhilīn(a).
Netikintiesiems Alachas pateikė palyginimą – Nojaus žmoną ir Luto žmoną. Abi jas prižiūri du pamaldūs tarnai iš Mūsų tarnų; tada abi žmonos išdavė savo du vyrus, bet jų du vyrai negalėjo joms nė kiek padėti nuo Alacho (kančios); ir buvo pasakyta (abiem žmonoms): „Eikite abi į pragarą su tais, kurie eina į (pragarą)“.